Išeinančių medžių sala – Elif Shafak

Aprašymas

1974 metai, netrukus įsiplieksiančio graikų ir turkų karinio konflikto Kipre išvakarės. Nesantaikos draskomoje Nikosijoje gyvena įsimylėję Kostas ir Defnė, priversti slapstytis nuo priešiškų akių – graikui ir turkei, krikščioniui ir musulmonei nevalia bičiuliautis, juo labiau mylėti. Saugiu prieglobsčiu jaunuoliams tampa „Laimingojo figmedžio“ smuklė, vienintelė vietelė, kurioje po svyrančiomis medžio šakomis ir prieskonių girliandomis Kostas ir Defnė gali pamiršti už durų tvyrančius įtampą ir nerimą. Smuklės viduje, stiebdamasis virš prakiurusio stogo, auga figmedis, slaptų įsimylėjėlių susitikimų ir tylių išsiskyrimų liudininkas, karo, suskaldžiusio Nikosiją į šipulius, stebėtojas. Šis figmedis tampa ir naujo gyvenimo, Kosto ir Defnės kuriamo daugiau nei 10 tūkstančių kilometrų nuo Kipro nutolusioje saloje, dalimi.

Londone auganti šešiolikmetė Kosto ir Defnės dukra Ada priversta tenkintis menkomis tėvų prisiminimų apie gyvenimą Nikosijoje nuotrupomis. Ji nė karto taip ir neišvydo gimtosios tėvų salos. Ieškodama atsakymų, Ada imasi narplioti dešimtmečius slepiamas šeimos paslaptis, nuoskaudų, išsiskyrimų ir netekčių kupinas istorijas.