Žmogiška, pernelyg žmogiška: knyga laisviems protams – Friedrich Nietzsche (Nyčė)

Aprašymas

Kūrinyje „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ Nyčė pirmą kartą nagrinėja idėjas, vėliau tapsiančias kertinėmis jo filosofijoje – norą valdyti, antžmogio idėją, taip pat poreikį peržengti krikščionybės nustatytas moralės ribas.

Jo knyga gimė iš asmeninės krizės, netrukus po to, kai Nietzsche užbaigė draugystę su Vagneriu, tuo metu, kai jis neginčytinai subrendo kaip filosofas. Iš šių rašinių vėliau gimė tokie jo veikalai, kaip „Štai taip Zaratustra kalbėjo“, „Anapus gėrio ir blogio“ ir galiausiai – „Antikristas“.

Nepaisant to, kad buvo parašyta prieš 120 metų, „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ vis dar yra naujoviška, neįprasta ir giliai nerami knyga. Joje paliečiama daugybė filosofijos ir psichologijos sferų, suformuluoti iki tol negirdėti požiūriai ir įsitikinimai. Vien šioje knygoje Nyčė kerta stiprius smūgius moralės principams, religijai, metafizikai ir Vokietijos valstybei. Jis išreiškia savo nuomonę apie meną, šeimą, visuomenę ir kultūrą.

Veikale „Žmogiška, pernelyg žmogiška“ formuluotės suskirstytos į daugybę aforizmų (kaip ir Šopenhauerio darbuose), kiekvienas iš jų arba pasako ką nors kita nei prieš tai buvęs, arba yra unikalus konkrečios teorijos pavyzdys. Trumpai tariant, autorius bando savo skaitytojus pasiekti visais įmanomais būdais.

Daugeliui yra pažįstamas Frydricho Nyčės pyktis, nukreiptas į anuometinę kultūrą ir tradicijas. Jis įsijautęs aiškina, kad religija gimė dėl žmogaus nepasitenkinimo pasauliu, kad moralė stipriai prieštarauja gamtos įstatymams ir principams, todėl yra kenksminga bet kuriam jos paveiktam asmeniui. Taip pat jis kalba apie metafizikos kvailybę (Nyčė Šopenhauerį ir Platoną laiko kvailiais), apie meno ir muzikos klaidingo interpretavimo pavojus. Jo manymu, mene nedaug tėra gilumo ir prasmės, o žmonėms jis primeta stiprius metafizinius įsitikinimus.