Aprašymas
Profesorius aprašo sodų meno ištakas (Egiptas, Mesopotamija, Asirija, Babilonija, Persija, Graikija, Roma, Viduramžių Europa), persų tradicijų įtaką islamiškajam pasauliui ir jų tąsą viduramžių Ispanijoje, Renesanso užmiesčio vilas, baroko epochos sodus Italijoje, prancūziško parko paplitimą. Įdomus skyrius „Laisvosios sodų struktūros atsiradimas ir raida“, kuriame aptariamas Kinijos ir Japonijos sodų menas. „Parkų kūrimo praktika senovės Kinijoje siekia XI a. pr. Kristų. Meno kūriniai ir rašytiniai šaltiniai mini valdovų Ven Vango (?–1043), Džao Vango (995–977) ir Mu Vango (976–922) parkus, kurių ribos tęsėsi šimtus kilometrų, o plotas viršijo 1000 hektarų. (…) Pirmasis kinų tekstas, užsimenantis apie sodus, buvo „Poezijos knyga“ (Shi Jing). (…) „Sodo sulig garstyčios grūdu“ (Jieziyuan Huazhuan) kūrėjas Li Yu (1610–1680) sodų architektūroje pabrėžė intelektualams wenren būdingą minimalizmą, natūralumą ir kuklumą“ (p. 100).
Knyga pasakoja ir apie sodų meno raidą Lietuvoje XV–XX a. Konstatuojama: „Pirmiesiems žmogaus reikmėms naudojamiems želdiniams Lietuvoje derėtų priskirti šventąsias ąžuolų giraites su šventvietėmis (alkais), kurias senovės lietuviai labai garbino ir puoselėjo. Šis pagoniškas kultas tam tikruose LDK regionuose išliko net įvedus krikščionybę (1387) ir pastebimas iki pat XVII a. pabaigos“ (p. 167). Studijoje pateikiami sodų meno terminai, plačiau aprašomi 132 žymiausi istoriniai Europos sodai ir parkai.
Atsiliepimai
Atsiliepimų dar nėra.