Paveldėtojai – William Golding (Viljamas Goldingas)

Aprašymas

Romano „Paveldėtojai“ siužetas aprašo neandertaliečių porą, gyvenančią ramų, taikų, naivų, beveik žmogišką gyvenimą, kurį sunaikina mūsų protėviai homo sapiens – geriau išsivystę atėjūnai, turintys ugnį, tobulesnius įnagius ir laukinę, žiaurią prigimtį. Išradingai pasakodamas istoriją neandertaliečių akimis, W. Goldingas nagrinėja mūsų civilizacijos užuomazgas, mūsų prigimtyje glūdinčią prievartą ir jos padarinius žmonijai. Šiandien, virš pasaulio kaupiantis nepakantumo ir agresyvumo debesims, šis romanas tampa itin aktualus, nes ieško atsakymo į klausimus: kas esame, kur einame ir kur galime atsidurti.

Romane rašytojas naudoja turtingą ir intensyvią simbolių bei metaforų kalbą. Vienas iš svarbiausių simbolių, užimantis ypatingai svarbią vietą pasakojime, yra vanduo. Vanduo nuneša mirusios senutės kūną, vanduo skiria neandertaliečius nuo salos, kurioje yra “kiti”. Romane ypač svarbus “krentančio vandens”, krioklio, įvaizdis, įteikiantis skaitytojui romano filosofijos supratimo raktą. Pirmą kartą šis įvaizdis atsiranda romano pradžioje, kai neandertaliečių grupė beveik priartėja prie savo vasarvietės. “Krentančio vandens” triukšmas nutraukia pokalbius ir priverčia klajoklius sustingti iš baimės ir susižavėjimo.
Krioklys romane atsiras dar ne kartą. Ir kuo baisesnės scenos, kuo labiau jie supranta naujuosius žmones ir suvokia savo artėjančią pražūtį, tuo labiau kriokia krioklio vanduo. Tas vanduo, kurio neandertaliečiai neįstengė peržengti, o homo sapiens tai padarė, nes matė ne simbolį, o kliūtį.