Žiemos karas: Sovietų Sąjunga puola Suomiją 1939-1940 – Eloise Engle, Lauri Paananen

Aprašymas

Žiemos karas (suom. talvisota, rus. Зимняя война[1], šved. vinterkriget) – Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas, prasidėjęs sovietų puolimu 1939 m. lapkričio 30 d. Formalus pretekstas – suomių įvykdytas artilerinis sovietų kariuomenės dalinių apšaudymas (vėlesni duomenys liudija, kad tą apšaudymą įvykdė pati sovietų kariuomenė). Tautų Lyga pasmerkė sovietų invaziją ir 1939 m. gruodžio 14 d. pašalino ją iš Tautų Lygos.[2]
Sovietų Sąjunga puolime panaudojo 450 tūkstančių žmonių, kai Suomija buvo mobilizavusi vos 160 tūkstančių. Sovietų kariuomenė turėjo 30 kartų daugiau lėktuvų ir šimtus kartų daugiau tankų nei Suomija. Raudonoji armija, nepaisant kiekybinio pranašumo, buvo nualinta 1937 m. Stalino vykdyto Didžiojo valymo. Nužudžius ir įkalinus virš 30 000 karininkų, įskaitant užėmusius aukščiausius postus, Raudonoji armija 1939 m. turėjo gausybę nepatyrusių aukščiausiųjų karininkų.[3][4]
Karas baigėsi 1940 m. kovo 13 d. pasirašius Maskvos taikos sutartį. Dėl šio karo Suomija prarado dešimtadalį teritorijos, tačiau įstengė išsaugoti nepriklausomybę ir parodė, kad efektyviai organizuota kariuomenė gali pasipriešinti netgi gerokai stipresnėms priešo pajėgoms. Sovietai kare patyrė didelius nuostolius ir prarado reputaciją tarptautinėje arenoje. Sovietų pajėgoms nepavyko užkariauti visos Suomijos, buvo tik atplėšta didelė šios šalies teritorija, tačiau Suomija išsaugojo savo nepriklausomybę.
Taikos sutartis sutrukdė Prancūzijos ir Britanijos intervencijos į Suomiją per šiaurinę Skandinavijos dalį planams. Vienas pagrindinių šių planų tikslų buvo užsitikrinti Švedijos geležies rūdos kasyklų kontrolę ir nutraukti geležies rūdos tiekimą Vokietijai.